2021 m. lapkričio 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teismas, ESTT) sprendimu išnagrinėjo bylą IB (C-289/20), kurioje Teismo buvo klausiama, ar sutuoktinis, kuris savo laiką dalija tarp dviejų valstybių narių, gali turėti įprastinę gyvenamąją vietą abiejose šiose valstybėse narėse ir, jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai – ar tai reiškia, kad šių dviejų valstybių narių teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Šie prejudiciniai klausimai buvo iškelti Prancūzijos piliečio IB ir Airijos pilietės FA, turinčių tris pilnamečius vaikus ir 2018 m. nusprendusių nutraukti santuoką. Pareiškėjas IB nuo 1999 m. su sutuoktine ir savo vaikais gyvena Airijoje, tačiau jau ne vieni metai kiekvieną savaitę vyksta į Prancūziją darbo reikalais, kur yra įkūręs savo profesinių interesų centrą.

Paryžiaus pirmosios instancijos teismui (pranc. Tribunal de grande instance de Paris) sprendimu pripažinus, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą dėl santuokos nutraukimo, pareiškėjas IB kreipėsi į Paryžiaus apeliacinį teismą (pranc. Cour d‘appel de Paris). Apeliacinės instancijos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ESTT, iš esmės klausdamas, kurios valstybės – Airijos ar Prancūzijos, o galbūt abiejų valstybių narių teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl santuokos nutraukimo. Taip pat Teismo buvo klausiama, kaip šiame kontekste reikia aiškinti įprastinės gyvenamosios vietos kriterijų, vadovaujantis Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (reglamentas „Briuselis IIa“) 3 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintu įprastinės gyvenamosios vietos kriterijumi.

ESTT šiame sprendime išaiškino, jog nors sutuoktinis gali gyventi dviejose valstybėse narėse, tačiau įprastinė gyvenamoji vieta bus tik viena. Įprastine gyvenamąja vieta gali būti laikoma tik ta vieta, kurioje yra sutelktas pagrindinis asmens interesų centras. Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju, kai asmuo turi dvi gyvenamąsias vietas dviejose valstybėse narėse, turi būti tenkinami du kriterijai: a) asmens valia įkurti konkrečioje valstybėje narėje savo interesų centrą ir b) pakankamai stabilaus buvimo valstybėje narėje, tai susiejant su savo interesų centro buvimo vieta, egzistavimas. Teismas akcentavo, kad reglamente „Briuselis IIa“ nėra numatyta galimybės įprastinės gyvenamosios vietos kriterijų aiškinti taip, kad jis apimtų vienu metu kelių valstybių narių teritoriją bei leistų kelių valstybių narių teismams spręsti dėl taikytinos jurisdikcijos, todėl yra kumuliatyvus sutuoktinio valios momentas, pasireiškiantis jo noru įkurti savo interesų centrą kitoje valstybėje narėje nei ankstesnė sutuoktinių bendra įprastinė gyvenamoji vieta bei šioje valstybėje nuolat vykdyti veiksmus, susijusius su jo interesų centro efektyviu naudojimu.

Apibendrinant galima pažymėti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas šiuo naujuoju sprendimu vienareikšmiškai patvirtino, kad reglamento „Briuselis IIa“ prasme asmuo gali turėti tik vieną įprastinę gyvenamąją vietą. Taip šis sprendimas galutinai išsprendė ankstesnes mokslines diskusijas apie galimą dviejų (ar daugiau) įprastinių gyvenamųjų vietų egzistavimą.

di Arnoldas Rutkauskas

2 gruodis 2021